Mokyklos salėje – mokytojos metodininkės AUDRĖS ŠARAUSKIENĖS fotografijų paroda!

Audrė Šarauskienė gimė 1961 metais Kaune. Jos mama Veronika Dabkienė buvo žinoma to meto tekstilininkė, tad užaugusi meniškoje aplinkoje Audrė taip pat ėmėsi studijuoti dailę: įstojo ir 1986 metais Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) Kauno fakultete baigė tekstilės specialybę. 1986–1989 metais ji dirbo Kauno St. Žuko taikomosios dekoratyvinės dailės technikume (dabar …KK J. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas ), kuris tuo metu garsėjo ypač gerais dėstytojais ir gabiais, originaliais studentais. Vis dėlto, pasitaikius galimybei (plečiantis mokyklai), 1989 metais dailininkė perėjo į mūsų Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, kur mokytojos metodininkės pareigose dirba iki šiol. Čia ji dėsto kompozicijos discipliną, taip pat kiekvienais metais mokiniams padeda įgyvendinti baigiamuosius kūrybinius darbus, rengia jų parodas ir su mokiniais dalyvauja įvairiuose projektuose mieste. Per kompozicijos pamokas Audrė Šarauskienė itin sėkmingai naudoja kūrybinius metodus, medžiagas ir technologijas, kurias ji įvaldė dar studijuodama tekstilės sritį, o taip pat vėliau – gilindamasi į įvairias dizaino užduotis. Todėl jos ir mokinių parengtose parodose dažnai dominuoja koliažai, popieriaus menas, karpiniai, įvairūs erdviniai eksperimentai.
Pati menininkė parodose dalyvauja nuo 1985 metų, daugiausiai kuria grafikos, dizaino, fotografijos srityse, kas atsispindi ir šioje, mokyklos salėje surengtoje parodoje. Kaip teigia pati dailininkė, didysis jos inspiracijų šaltinis yra gamta. Į klausimą, „kodėl, būtent, gamta?“ ji atsako: „Todėl, kad tai – mūsų pradžia, pats geriausias mokytojas, stebuklas, kuriame norisi ištirpti… Gamtoje nuostabu atrasti mažus, atrodo paprastus dalykus. Gamta žaidžia su mumis, o mes žaidžiame su Ja. Gamtoje yra viskas: dėsniai, logika, esmė ir prasmė.“
Visgi gamtos fiksavimas Audrės Šarauskienės fotografijos darbuose nėra tiesmukas. Fotografiniuose vaizdiniuose menininkė išryškina tam tikrus ją sudominusius gamtos fragmentus ar elementus, iš jų konstruoja savotiškus koliažus. Kai kurie iš jų pasižymi netgi optiniais efektais. Kaip tekstilininkę ją domina medžiagiškumas, ritmas: medžio rievių faktūros ir tekstūros, vandens tekėjimas, lašai, tirpstantis ledas, jo skaidrumas. Žavi gėlės, tačiau jų žiedus ar krentančius lapus menininkė „prigesina“, nardina į „miglos šydą“ arba iš augalijos konstruoja savotišką kaleidoskopą. Taip jos kompozicijos tampa išradingais vizualiniais paveikslais, savitais natiurmortų ar peizažų fragmentais, kurių atspirties taškas – gamta – visuomet perfrazuojama per asmeninę dailininkės prizmę.