Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla

Adresas: Šv. Gertrūdos g.33, Kaunas
Telefonas: (8-37) 203 534

Mokytojo Gvido Latako paroda mokyklos salėje

 

MOKYTOJO GVIDO LATAKO TAPYBOS PARODA

Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje nesenai pradėjęs dirbti mokytojas Gvidas Latakas, taip pat yra aktyviai kuriantis ir parodas rengiantis menininkas – tapytojas, juvelyras ir netgi poetas, savo eilėraščius pristatantis kultūrinėje spaudoje, išleidęs ne vieną poezijos knygą, pelnęs literatūrinių premijų. Šiuo metu mokyklos salėje autorius eksponuoja savo autorinę tapybos parodą, kurios didžiąją dalį darbų sudaro serija „Riterio sapnas“.

Menininkas gimė ir užaugo Žemaitijos širdyje – Telšiuose. 1995 m. Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje įgijo juvelyro specialybę, vėliau baigė tapybos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Dailėje Gvidas itin universalus – kuria medalius, raižo grafikos darbus, bet vis dėlto pagrindine jo raiškos sritimi tapo ilgai studijuota tapyba.

Latako tapyba yra siužetinė, literatūrinė, pagrįsta įvairių šaltinių – etninės kultūros, folklorinių personažų, Šventojo Rašto, viduramžių paveldo, gamtiškojo pasaulio motyvų sąsąjų ir sąveikų pagrindu. Tapybos drobėse, kaip ir paties parašytuose tekstuose, menininkas fantazuoja, atsiremia į praeitį, pasakojimus ir legendas ar sugalvotus dalykus. Tai matome ir iš menininko surežisuotų parodų ar/ir paveikslų pavadinimų.

Kaip pats autorius sako: „Į savo paveikslus prišaukiu senąsias Europos legendas, jau beveik nebereikalingas senajai Europai, nuskendusias makalavimuose. Man tų legendų kažkodėl reikia, tegu jos tarnaus metaforomis. Ant tų metaforų tinklo galiu sau leisti eksperimentuoti su spalva. Leidžiu suminkštėti piešiniui ir daugiau duodu valios dažui. Mokausi laisvėti.“

Menininkas teigia, kad jo darbuose vyrauja senoviniai motyvai, bibliniai siužetai, šventųjų gyvenimo scenos: pavyzdžiui, Madona, žuvininkas, šv. Petras, pagavęs laimikį. Tie motyvai – seni, klasikiniai, tačiau naujai pasakoja jau žinomą istoriją. Kūrėjas mano, jog tai aktualu ir šiandieną, nes kiekvieno žmogaus gyvenime būna esminių momentų, kai reikia atsispirti į laiko patikrintus dalykus.

Menininko paveikslų plastika – grindžiama primityviojo meno principais, ekspresyvi arba siurrealistinė. Neveltui Gvidas pabrėžia sapno reikšmę kūrybai: „mano pozicija mene – leisti sau sapnuoti“. Koloritas jo kūriniuose kai kada sužėri, būna aktyvus, o kartais grizaile principu – rusvas, monochrominis. Tačiau visuomet kūrinių motyvams spalvos padeda tapti simboliškais, pasakiškais.

Autorius daug samprotauja apie dailės ir literatūros artumą ir skirtumą. „Dailė ir literatūra nėra tokie skirtingi meno žanrai, kaip gali atrodyti. Ir tapydamas, ir rašydamas fiksuoji vaizdą, nuotaiką, mintį. Yra daug rašančių dailininkų, nes poezija – labai patogus žanras greitai įamžinti tau svarbų momentą. Juk nereikia ypatingo pasiruošimo užsirašyti. Vėliau iš to užrašo gali semtis idėjų. Taip poezija ir dailė tarsi maitina viena kitą.“

„Na, o kartais literatūra gali ir pakenkti. Paveikslai tampa per daug literatūriški, juose ima vyrauti siužetas, o tapyba vis dėlto yra spalvų menas. Per daug gilindamasis į tapomą vaizdą gali užsimiršti, jog pirmiausia turi žaisti spalvomis.“

Literatūrai menininkas skiria taip pat didelį dėmesį. Gvido Latako poezijoje nėra skubėjimo ir šiuolaikinio gyvenimo paviršutiniškumo. Savo eilėse poetas skatina atsigręžti į senąsias vertybes, į tai, kas šventa, tikra ir laiko tėkmėje neišmatuojama. Tekstuose vyrauja žaismė ir lengvas atsainumas, kuriuo pabrėžiamos amžinosios žmogiškumo tiesos, o paprasta kalbėjimo maniera tik išgrynina nuoširdaus bendravimo su skaitytoju betarpiškumą. „Mano eilėraščiai, kaip ir mano paveikslai, skirti būti tarp žmonių, skaitymui prie kavos ar vyno taurės. Tai nėra grynoji lyrika, daugiau vaizdų pasakojimas, aprašymas. Išlieku dailininku ir poeziją rašydamas, tarsi portretą tapau eilėraštį“, – sako menininkas.

Remdamasi spauda parengė dailėtyrininkė Raimonda Simanaitienė

DRAUGAUKIME
PARTNERIAI